,,Duona mūsų buityje ir papročiuose”

Lietuvių protėviai garbino ugnies deivę Gabiją ir svarbiausią kasdieninį maistą – duoną. Kasmet, vasario 5 dieną, būdavo kepama duona, atliekamos aukojimo apeigos Žemynai ir Žemėpačiui. Tikėta, kad apeigose pašventinta duona gelbsti kilus gaisrui, nuo gyvatės kirčio, žaibų, sausrų ir nuo įvairių ligų. Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su Šv. Agotos varduvėmis. Duona šią dieną pradėta šventinti bažnyčiose.

Apie šios dienos svarbą, ypatingą jos reikšmę ir kodėl ši diena pavadinta Šv. Agotos diena kalbėjomės su 6B kl. mokiniais ir technologijų mokytoja V. Veršylaite. Vasario 8 d. per technologijų pamoką mokiniai buvo supažindinti su grūdinėmis kultūromis, turinčiomis daug žmogaus organizmui reikalingų maistinių medžiagų. Gimnazijos skaitykloje netrukus pakvipo kepta duona ir česnaku. Mokiniai atsinešė pačių pagamintų įvairių užtepėlių, kurias ragaudami klausėsi bibliotekos vedėjos V. Selskienės pasakojimo apie Lietuvoje auginamus javus, apie ilgą duonos kelią nuo seniausių iki dabartinių laikų. Buvo atskleista duonos kilmės istorija, pagrindinio maisto produkto svarba ir ypatinga reikšmė kiekvieno gyvenime. Keli informatyvūs trumpametražiai filmukai supažindino mokinius su duonos kepimo papročiais, kaip, bėgant metams, rankinis duonos kepimo procesas buvo automatizuotas.

Šiuo metu Lietuvoje kepama daugybė duonos rūšių. Mūsų lietuviška duona vertinama bei žinoma ir už šalies ribų. Kiekvienuose namuose duona dedama ant stalo garbingiausioje vietoje. Tai pagrindinis namų simbolis, suburiantis ir vienijantis šeimą. Pasak tradicinių amatų meistrės Marijonos Lukaševičienės, „žmogus, ragaudamas duonos, savo burnoje tarsi jaučia gyvenimo skonį. Toks nelengvas duonos gimimo kelias primena žmogaus gyvenimo, dvasinio tobulėjimo kelią, todėl duona tokia sava. Pasėtas grūdas turi numirti, kad vėl atgytų ir iš jo išaugtų daigelis“.

Duona, anot liaudies išminties, simbolizuoja protą, susivaldymą, stiprybę, gerumą, ištikimybę, nuolankumą ir, atminkite, yra brangesnė už auksą.

Vega Selskienė